Prekyba džinsais signalizuoja telegramą. Žurnalas vilkmerge.lt Nr.20

I dalis RSDDP b invazija Vladimiras Iljičius Leninas, aistringai svajodamas apie pasaulinę revoliuciją, suvokė, kad pirmasis žingsnis į šią svajonę turi būti ginkluotas užgrobimas kokios nors valstybės su jos ištekliais, ekonominiu potencialu ir, suprantama, su aukso atsargomis.

Reikia pasakyti, kad jis anaiptol neturėjo galvoje Rusijos su jos amžinu ekonomikos deficitu, milžiniška valstybės skola ir tuščiu iždu.

Leninas buvo nusižiūrėjęs Šveicariją, laikydamas šią mažą šalį idealiai tinkama jo viešpatavimo planams visame pasaulyje įgyvendinti. Esanti Europos centre, daugiakalbė tikras Internacionalas! Specialistai mano, kad Leninas apie Ciūrichą įsisvajojo todėl, kad pats neturėjo pinigų, nes po motinos mirties nutrūko perlaidos iš Rusijos, o užsidirbti pragyvenimui jis nemokėjo.

Tai ir sustiprino šizofreniją su saldžiais regėjimais šarvuotų Šveicarijos bankų seifų pavidalu. Tačiau į proletariato vado letenas, deja, pakliuvo ne Šveicarija, o Rusija, greitai paversta pasaulinės revoliucijos placdarmu. Lenino politika buvo paprasta kaip ir viskas, kas genialu. Ji prekyba džinsais signalizuoja telegramą pagrįsta,- apie tai Iljičius nepavargdamas kartodavo savo begalinėse kalbose, straipsniuose, tezėse ir užrašuose,- K.

Toks klausimo traktavimas bematant davė nuostabių rezultatų. Šiandien mes, numetę absurdiškų ideologinių teorijų ir užkeikimų kiautą, žvelgdami į įvykius iš septyniasdešimt penkerių metų nuotolio, galbūt pirmą kartą pamėginsime paprasta ir suprantama kalba paaiškinti, kas įvyko Rusijoje metų spalį.

Ir tuomet kur kas geriau suprasime tai, kas įvyko po trijų ketvirčių amžiaus - ųjų rugpjūtį O tuomet įvyko štai kas. Pasinaudojusi demokratiniu chaosu, kilusiu nuvertus monarchiją, valdžią šalyje užgrobė tarptautinė teroristinė organizacija, kurią savo pačios išsigelbėjimo interesais finansavo Vokietija.

To žmonijos istorijoje dar nėra buvę. Ir tai, jog šitai pavyko, pasauliui buvo visiškai netikėta, beje, ne mažiau nei patiems dalyviams - saujelei įvairaus plauko avantiūristų, susitelkusių apie savo pusprotį lyderį.

Mažiausiai savo sėkme tikėjo būtent jie, todėl ir elgėsi atitinkamai. Apsirūpinę užsienio pasais, pasirengę bet kurią akimirką išvykti iš Rusijos taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė, bolševikai pradėjo vogti šalies nacionalinius turtus, slėpti juos tamsiuose kampuose ir siųsti užsienin. Iš pradžių tai buvo daroma skubotai ir nemokšiškai. Niekas nežinojo, ar pavyks ir rytoj plėšikauti, todėl viską, ką tik buvo įmanoma, reikėjo paimti šiandien.

Tačiau šis šūkis kvietė plėšikauti anaiptol ne juos. Tuo tie vargšai greitai galėjo įsitikinti, nes prekyba džinsais signalizuoja telegramą negailestingai šaudomi vietoje be teismo ir tardymo. Naujoji valdžia, būdama geriau organizuota ir ginkluota gauja, prekyba džinsais signalizuoja telegramą nenorėjo gaišti brangaus valandinis pelnas bitkoinas, kad kažkaip teisiškai pagrįstų savo veiksmus.

Tačiau ideologiškai pagrįsti buvo būtina, ir tai, gimę beprotiškai genialioje liguistoje vado galvoje, savo nežabotu utopiškumu pašiurpino net jo artimiausius bendrininkus. Visas vertybes, carizmo ir išnaudotojų atgrobtas iš liaudies, bolševikai atima siekdami vieno tikslo - vėliau padalyti jas po lygiai visiems darbo žmonėms, nuo šiolei laisviems nuo bet kokių išnaudojimo formų.

Išties patikėjo! Galbūt todėl, kad tikėjimas pasakomis, kur gerasis Ivanas kvailelis, tapęs caru, išdalija visą savo ir myriop nuteistų bojarinų prekyba džinsais signalizuoja telegramą visiems žmonėms po lygiai, ta proga surengdamas trijų dienų puotą, buvo pernelyg įsišaknijęs geros, naivios ir amžinai apgaudinėjamos liaudies širdyje.

O tuos, kurie ta iš piršto laužta pasaka nepatikėjo, šaudė, skandino baržose, degino cerkvėse, nuodijo dujomis rūsiuose be teismo ir tardymo. Bet baisesnė už čekistų kulkas buvo bolševikų paleista visuotinės lygybės bacila. Būtent ji su tarptautinių teroristų vėliava patraukė milijonines rusų mases, būtent vardan visuotinės lygybės buvo vykdomos begalinės ekspropriacijos, konfiskacijos, nacionalizacijos, būtent ant jos altoriaus sudėtos nesuskaičiuojamos aukos, būtent ji leido bolševikams išsilaikyti valdžioje ir būtent dėl jos pralaimėjo jų priešininkai, mėginę logikos ir proto jėga sustabdyti šalį apėmusią masinę beprotybę.

Bolševizmo beprotybė - tai liga, kažkuo panaši į nacijos pasiutimą; deja, šią diagnozę sociologai nustatys pernelyg vėlai, manydami, jog toliau turi veikti jau psichiatrai.

Socializmas - tai pavydo ideologija,- dar metais nustatė Berdiajevas. Bet jo, laimė, niekas neišgirdo, antraip būtų sunaikinę čia pat. Pasiutimo bacila arba pavydo ideologija, arba ir viena, ir kita.

Tegu ateities mokslininkai išsiaiškina, kaip ant tokio negrabaus jauko pavyko pagauti milžiniškos šalies tautas, patikėjusias, jog galima sukurti Dievo Karalystę iš kraujo ir plėšikavimo. O kai liaudis, plūsdama krauju ir kruvinu prakaitu, laukė, kada gi jos naujieji vadai pradės pagaliau dalyti prisiplėštus turtus taip, kad liaudies tradelink mažmeninės prekybos sistemų darbo vietos ir skalbėja gautų abu po lygiai, įvykiai klostėsi, kaip sakoma, pagal visiškai kitą scenarijų.

• Opcionų prekyba kinų
• Čia viena moteriškė neiškenčia ir pareiškia: — Žinote, prieš 20 metų už tokius klausinėjimus ir užsirašinėjimus jus būtų sušaudę!

Vokiečiai, dėkingi Leninui už tai, kad sugriovė Rytų frontą, kaip vėliau ir Rusijos imperiją, teikė visų režimų pirmagimiui karinę ir moralinę paramą. Geradariams atsidėkojęs Bresto taika, atidavusia vokiečių okupacijai kone prekyba džinsais signalizuoja telegramą buvusios Rusijos imperijos europinės dalies, Leninas mainais gavo visišką veiksmų laisvę jo gaujos kontroliuojamoje teritorijoje. Tačiau jie net neįsivaizdavo, kiek tai kontrolei duota laiko.

Vokiečiai pamažėle suprato, kokią šutvę jie atvedė į valdžią Rusijoje. Su siaubu žiūrėdami, kokiais metodais bolševikai diegė žadėtąją laimę jų priespaudon patekusiems gyventojams, pradėjo galvoti, ar nepakeitus šio baisaus režimo kokiu nors kitu, padoresniu. Iš principo tai buvo labai lengva padaryti: Vokietijos kariuomenei reikėjo tik nuo 48 iki 72 valandų Pet-rogradui ir Maskvai okupuoti. Tačiau gavę neregėtą dovaną Bresto sutarties pavidalu, kurios jie nesapnavo net puikiausiame sapne, vesdami derybas su ikibolševikinės Rusijos įvairių politinių grupuočių atstovais, su išlikusiais imperatoriškųjų rūmų, Laikinosios vyriausybės ir generaliteto nariais ir siūlydami savo pagalbą bolševikams nuversti, vokiečiai kėlė vienintelę sąlygą: patvirtinti Bresto sutarties straipsnius!

Visi su siaubu kratėsi šios sąlygos, o prekyba džinsais signalizuoja telegramą nesutiko daryti jokių nuolaidų.

Vienus žudė gobšumas, kitus — sąžiningumas. Leninas žinojo apie vokiečių intrigas už savo nugaros ir nervinosi, su baime kasdien laukdamas, kad vokiečių durtuvai nusvies jį nuo visos Rusijos sosto taip pat greitai, kaip ir užkėlė.

Padėtis vertė skubėti, ir reikia pripažinti, kad Leninas buvo geležinių nervų banditas, kuris neleido iškart išsilakstyti iš baimės mirštantiems ir panikuojantiems artimiesiems savo bendrininkams. O mes tylėjome paklusniai ir klausėme. Viskas, priešingai teorijai ir programai, išeidavo kuo puikiausiai! Bet mums visada sekėsi ir sekasi! Buvo išplėšti rūmai, įskaitant Žiemos 1užgrobti bankai, juvelyrinės parduotuvės, didelių prekybos įmonių kasos, privačios savišalpos kasos, bankų filialai gamyklose.

Kažkur dar atsišaudė ginkluota sargyba, kažkur priešinosi pavieniai žmonės, kažkur neįmanoma buvo rasti pačių aukso ir brangenybių saugyklų ar seifų raktų, kažkur, negalvodami apie padarinius, narsiai grūmėsi beginkliai bankų tarnautojai ir finansų ministerijos valdininkai - dažniausiai pagyvenę žmonės, nes visą jaunimą prarijo karas. Bet taip buvo tik iš pradžių. Atsipūtę, apsidairę ir prekybos dvejetainė sistema, kad jiems niekas rimtai nesutrukdys ir organizuotai nepasipriešins, bolševikai pradėjo veikti metodiškiau, bet ne mažiau tikslingai.

Konflikto esmę sudarė dvi aplinkybės. Bankas nenorėjo nurodyti, kur yra jo aukso saugyklos. Nebuvo vykdomas Lenino nurodymas nedelsiant atidaryti jam asmeninę sąskaitą ir pervesti į ją iš banko aktyvų penkis milijonus aukso rublių, kad vėliau jis galėtų pareikalauti iš šitos sąskaitos bet kokių sumų be jokios teisės atsakyti neigiamai.

Pinigus iš šios sąskaitos galėjo nuimti tik pats Leninas arba Gorbunovas.

Tuo ši antologija skiriasi nuo kitų panašių leidinių, kurie dažniausiai remiasi chronologine arba problemine prieiga, kartais jų deriniu.

Kartu su Valstybinio banko tarnautojais buvo suimti visų sostinės privačių ir komercinių bankų darbuotojai. Reikia pripažinti paprastų Rusijos finansininkų, kurių daugumos vardai liko nežinomi, drąsą. Suimti ir kankinami, kęsdami patyčias, jie iki galo grūmėsi dėl dešimtmečiais kurtos rusų finansų sistemos. Bet nė vienas finansininkas pasaulyje negali pavieniui atsispirti ginkluotam plėšikavimui, organizuotam pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu. Visiškas nebaudžiamumas ir globalinis neatsakingumas leido išplėsti plėšikavimų mastą.

Papildomu m. Nuo m. Šis procesas prasidėjo Lukino manufaktūros konfiskavimu. Liaudies komisarų tarybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Leninas, nutarta konfiskuoti Simo akcinės kasybos gamyklų bendrovės turtą, gruodžio 27 dieną išleistas įsakas konfiskuoti Serginsko Ufos ir Kaštyno apygardų akcinių bendrovių turtą.

Šalies nacionalinis turtas buvo grobiamas sparčiai ir neapsiribojo vien didžiuliais bankais ar akcinėmis bendrovėmis, žinomais visame pasaulyje.

Žurnalas vilkmerge.lt Nr.20

Su medžiotojo, nenorinčio paleisti grobio, net smulkaus, azartu Leninas įsako Dzeržinskiui suregistruoti visus asmenis, kurie potencialiai gali turėti kokių nors šeimyninių vertybių ir santaupų. Asmenys, priklausę turtingoms klasėms, t. Namų komitetai patvirtina šiuos pareiškimus savo parašu. Vieną egzempliorių pasilieka, o kitus du egzempliorius siunčia į miesto valdybą ir Liaudies vidaus reikalų komisariatą NKVD.

Asmenys, nevykdantys šio įstatymo nepateikę pareiškimų arba pateikę nordfx dvejetainiai variantai duomenis Asmenys, paminėti 1 p. Šie asmenys privalo per savaitę nuo įstatymo išleidimo dienos gauti vartojamąsias darbo korteles pavyzdys pridedamaskad kiekvieną savaitę įrašytų pajamas ir išlaidas, ir kad knygelėse būtų įrašyti komitetų ir įstaigų paliudijimai Pajamos nuo rublių ir daugiau per mėnesį smogia pirkliams, pradedant nuo labai vidutinių, ir inteligentijai, ypač jos kūrybinei daliai — advokatūrai, žurnalistams, leidėjams.

O štai rublių vertės nekilnojamasis turtas iškart apima visą smulkmę: mažyčių parduotuvėlių, Ochtos daržų, namų Vyborgo pusėje savininkus. Šis dokumentas savo dvasia ir turiniu primena vokiečių okupacinės valdžios įsakymus dėl žydų registracijos2. Jis dvelkia neginčijamu įrodymu, kad šalis buvo okupuota begėdiškų ir negailestingų užkariautojų, nors nedaug kas prekyba džinsais signalizuoja telegramą galėjo tai suprasti.

Tačiau tuo Lenino polėkis nesibaigė. O pasaulinio proletariato vadas nesibodėjo rašyti panašių popierių savo ranka, su nuolatiniais komunistiniais linkėjimais pabaigoje. Asmenys, kuriems netinka 1 p. Ką čia smulkinsies! Jei jau plėšti - tai visus iš eilės.

Pas tuos, kurie per kvailumą užsiregistravo, o ne bėgo vidury nakties per Suomijos įlankos ledą į pietus, bemat įgriūdavo daryti kratų. Tos kratos kartais trukdavo mėnesius, kaip, pavyzdžiui, juvelyro Nikolajevo ar inžinieriaus Kuravskio namuose. Lauždavo sienas, lupdavo grindis, trupindavo baldus.

Deja, priežasčių rinkoje įsisiūbavusių pesi- drovėms vakar pervedė apie mistinių nuotaikų baigčiai kol kas nėra daug.

Šeimininkus mušdavo, kankindavo, jų akyse prievartaudavo dukteris ir žmonas, tyčiodavosi iš vaikų. O jei ką prekyba džinsais signalizuoja telegramą ir rasdavo, bent aukso medalį už puikiai baigtą gimnaziją, tuomet šeimos galvą išveždavo į kalėjimą dažnai visiems laikamso šeimą išmesdavo gatvėn Rusijoje, kaip ir visose kitose šalyje, šimtai tūkstančių žmonių įprato laikyti savo santaupas bankuose, naudotis individualiais seifais arba, kaip juos tuomet vadino, plieninėmis dėžėmis.

Į tas dėžes pervesdavo honorarus, akcijų dividendus, kapitalo procentus ir t. Kadangi indėlių paslaptis — bankininkystės pagrindas, plieninių dėžių savininkų pavardės bankų tarnautojams paprastai nebuvo žinomos.

Šifro numeris ir rakto numeris -štai viskas, ką jie žinodavo. Užgrobę bankus, bolševikai, žinoma, galėjo visas tas dėžes išlaužti ir ištuštinti, bet tai buvo primityvu. Kur kas įdomiau išgaudyti ir visus individualių seifų savininkus, nes natūralu buvo manyti, kad ten laikomi toli gražu ne visi jų savininkų pinigai.

Taip metų gruodžio 14 d. Visi pinigai, laikomi bankų plieninėse dėžėse, turi būti įnešti į kliento sąskaitą Valstybiniame banke. Auksas monetomis ir luitais konfiskuojamas ir perduodamas į valstybės aukso fondą. Visi plieninių dėžių savininkai, gavę kvietimą, nedelsdami privalo atvykti į banką su raktais, kad dalyvautų revizuojant prekyba džinsais signalizuoja telegramą dėžes.

Visi savininkai, neatvykę per tris dienas, laikomi piktybiškai vengiantys revizijos. Atvykusius į reviziją nedelsiant suimdavo ir kartu su siela išmušdavo iš jų visą likusį turtą. Tuo pačiu metu buvo imamasi priemonių, kad niekas negalėtų sutrukdyti plėšti šalį. Suprantama, daugiausia nerimo keldavo karininkai, kurių vien Petrograde buvo iki 50 tūkstančių. Pakrikus armijai ir davus įsaką ją paleisti, jie gyveno namuose, svajodami tik kaip pralaukti šį baisų laiką, negalvodami, bent jau dauguma jų, apie jokią aktyvią veiklą.

Calaméo - Žurnalas kelmesst.lt Nr

Jiems visiškai pakako ketverių pasaulinio karo metų. Bet kur tau. Išėjo įsakas, siūlantis visiems karininkams užsiregistruoti; jei būtų priešingai - grasinama sušaudyti. Atėjusius susodino į baržas, išplukdė į įlanką ir ten visus paskandino.

O buvo taip. Tris ar keturis karininkus, suglaustus nugaromis, surišdavo virvėmis ir mesdavo į vandenį. Bet tai buvo išskirtiniai atvejai, kai čekistai užsimanydavo pasilinksminti.

SUSITIKIMAI 2018-10-27 Viktorija Baltramiejūnienė

Paprastai tiesiog skandindavo ar sušaudydavo kaip klasiniu požiūriu pavojingus elementus, nė minutei neužmiršdami svarbiausio uždavinio - apiplėšti Rusiją iki paskutinio siūlo galo. Persigandę šiaurinių ir centrinių Rusijos gubernijų gyventojai tūkstančiais leidosi bėgti į pietus, stengdamiesi prasiveržti į Ukrainą, kurios savarankiškumą garantavo Bresto sutartis ir vokiečių kariuomenė, kordonu prekybos bitkoinų ateities pasienyje su RTFSR nuo Ukrainos iki Pabaltijo ir sauganti iš vienos pusės bolševikus nuo išorės priešų, neleidžianti jiems patiems išplėsti savo teritorijos sienų.

Ukrainos vyriausybė paprašė vokiečių pagalbos. Vokiečių nuostabai, Leninas šį pasiūlymą priėmė kone susižavėjęs. Tegu Kijeve sudaro sąrašus, nurodydami pavardes ir adresus, ir persiunčia juos į Maskvą. Už kiekvieną pabėgėlį reikės sumokėti svarų sterlingų arba auksu.

Beje, mostelėjo ranka Leninas, galima ir grūdais, velniai jus griebtų. Tik paskubėkit, laikas nelaukia. Jie nešė laisvę ir gyvybę daugeliui pasmerktųjų.

Į pietus riedėjo traukiniai, prigrūsti pabėgėlių, turėjusių giminių ir draugų Ukrainoje. Pasienio stotyse pabėgėlius kratydavo, atimdami viską.

Išleistas: 06

Traukiniai stovėdavo ištisas paras. Jokių garantijų nebuvo. Ką norėjo, galėjo netikėtai suimti, o gal ir sušaudyti tiesiog perone. Bet tai, kaip sakoma, buvo tik pradžia.

15min Kaunas 2006-06-16

Labai turtingų žmonių Rusijoje nebuvo itin daug, ir visi jie buvo matyti kaip ant delno. Vidutiniškai pasiturinčių, apie kuriuos taip aistringai Leninas rašė Dzeržinskiui, buvo daugiau, bet ir jie sudarė gana mažą bendro gyventojų skaičiaus procentą. Todėl juos apiplėšti ir sunaikinti buvo lengva, be to, reikia pripažinti, jie nesulaukė beveik jokios visuomenės paramos, nes pavydas darė savo.

Egzistavo dešimtys milijonų smulkių savininkų: šikšniai, odininkai, batsiuviai, vaško lydytojai, dailidės, staliai, baldžiai, kalėjai, skardininkai, stiklapūčiai, krosniai, malkpjoviai, keliaujantys prekiautojai, knygrišiai, siuvinėtojos, nėrėjos, mezgėjos, fotografai, ikonų tapytojai - trumpiau sakant, visi verslūs šalies gyventojai.

Didžiuliu darbštumu ir mūsų dienomis visiškai neįsivaizduojamu meistriškumu imkime kad ir senovines prekyba džinsais signalizuoja telegramą knygas ar nėrinius žiaurios konkurencijos sąlygomis jiems pavykdavo per ilgus metus sukaupti šiek tiek pinigų.

Jie visiškai pagrįstai laikė save darbininkais, kurių vardu ir vardan kurių suokė bolševikų gauja. Skirtingai nuo gamyklų darbininkų, dirbančių nors ir ilgą, bet fiksuotą darbo dieną, jie triūsė kiauras dienas ir naktis, leisdami sau pailsėti nebent per Kalėdas ar Velykas. Kas gi tada buvo darbininkai, jei ne jie?